Ištrauka iš Stanislovo Balčiūno ir Vandos Kuliešienės knygos „Užpaliai mūsų svajonių kraštas" (1999 m.):

Užpalių kraštas - labai seniai žmonių gyvenamos vietovės. Spėjama, kad jos buvo apgyvendintos IV-VI amžiais. Tai liudija čia aptikti pilkapiai, senos kapinės. Archeologas P. Vilčinskas 1845 m. šiose apylinkėse rado žalvarinių apyrankių, žiedų, kabučių, kirvių, peilių ir kitokių daiktų. 1897 m. nedidelis Ūdrokšlio upelis paplovė krantą, ir buvo atidengtos senos kapinės, kur rasta daugybė žmonių kaulų ir įkapių. Vienas kapas buvęs apdėtas keturkampiu akmenų vainiku. Rasta apyrankių, smeigtukų, antkaklių, mėnulio pavidalo kabutis su ragučiais galuose ir t. t. Radiniai priskirti IV amžiui.
Įdomus radinys aptiktas 4 km į rytus nuo Užpalių, Novosiolkų dvarelyje. Čia po namo pamatu rastas lobis: 35 varinės Romos monetos iš Pontijaus laikų, bronzinis auskaras, paauksuota sagė.

Read more: Užpalių pilis ir jos valdovai

Sunykus Livonijos kalavijuočių ordino galybei, Švitrigailos ir Žygimanto tarpusavio kovų dėl sosto metu sugriautų bei sudegintų pilių, gynusių Vilnių ir Lietuvos centrą, jau nebebuvo reikalo atstatyti, nes jos neteko strateginės reikšmės. Tuomet į tinkamesnes amatams ir prekybai vietas kėlėsi daugelis senųjų gyvenviečių. Atokiau nuo buvusių pilių įsikūrė Tauragnai, Linkmenys, Užpaliai, Utena.
Nuo seno nemažai ginčų buvo aiškinant Užpalių vardo kilmę. Vieni tvirtina, kad vietovė vardą gavusi nuo kairiojo Šventosios intako - Užpalos upelio, tekančio šiauriniu gyvenvietės pakraščiu. Kiti teigia, kad vardas kilęs is prielinksnio „už" ir daiktavardžio „palios" (pelkės). 
Iš kartos į kartą perduodamas toks padavimas, paremiantis pastarąją nuomonę.
Senų senovėje netoli dabartinių Užpalių buvusios pelkės, mūsų prosenelių paliomis vadintos. O už jų stūksoįę dideli miškai. Čia medžiai buvę gražiai nuaugę, aukšti, tiesialiemeniai. Todėl žmonės šį mišką vadino Lygiuoju mišku. Užpalių ir aplinkinių dvarelių ponija labai mėgusi medžioti, todėl dažnai ir jodavę į mišką. Kelyje paklausti, kur skuba, atsakydavę:
- Už palių, į Lygųjį mišką! Tenai, už palių!.. Taip ir atsiradęs miestelio pavadinimas, kiti pasakojimai byloja apie kitokią vardo kilmę.

Read more: Užpalių - laisvo miesto istorija

Kai 1569 metų Liublino unijos aktu Lietuva ir Lenkija buvo sujungtos j vieną valstybę, Lietuvai netekus valstybinio savarankiškumo, o bajorijai smarkiai lenkėjant, Lietuvoje net gimtoji kalba buvo paniekinta. Tiesa, tuomet Lietuvą pasiekė iš Vokietijos sklidusios reformacijos sąjūdžio idėjos. Prasidėjo reformacijos šalininkų ir katalikų kovos: kiekviena pusė stengėsi turėti kuo daugiau pritariančių. Siekiant patraukti žmones į savo pusę, tai vienur, tai kitur prie bažnyčių ar vienuolynų pradėtos steigti mokyklos. Mokyta jose, deja, ne gimtąja, o lenkų kalba. Šias mokyklas globojo ir vaikus mokė parapijų klebonai, atsiųsti iš Lenkijos. Lietuvių kunigų dar mažai tebuvo, o atvykėliai lenkai lietuviškai nė nemokėjo. Kaip teigia istorijos šaltiniai, daugiau nei prieš 200 metų 1781-aisiais ir Užpaliuose jau veikė parapijos trijų skyrių mokykla, kurią lankė 27 vaikai. 1797 m. rudenį ir žiemą buvę 53 mokiniai. Mokyklą išlaikęs klebonas Adomas Legavičius. Ši mokykla išsilaikė tik iki 1810 metų. Vėliau vėl buvo atkurta, nes minima 1831 m ir 1863 m. dokumentuose. Numalšinus 1863 m. sukilimą, Lietuvoje caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, taigi ir mokyklas lietuvių dėstomąja kalba. Apie 1868 m. pastačius Užpaliuose cerkvę, prie jos buvo įkurta rusiška pradinė mokykla. Nuo 1904 m. ji pavadinta dviklase liaudies mokykla (I-III, II-IV kl.).

Read more: Nuo daraktorinės mokyklos iki gimnazijos

Pirmieji krikščionybės žingsniai Lietuvoje buvo žengti karaliaus Mindaugo laikais, kai 1251 metais Mindaugas, jo žmona Morta, du sūnūs ir didelis būrys dvariškių buvo pakrikštyti. Tačiau krikščionybė įsigalėti pradėjo tik tada, kai Algirdo sūnui Jogailai, jau po tėvo mirties tapusiam Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo pasiūlytas Lenkijos sostas ir karalaitės Jadvygos ranka. Jogaila pasižadėjo pasikrikštyti pats ir apkrikštyti visą Lietuvą. Jis su savo broliais ir priėmė krikštą 1386 metais, o 1387-aisiais prasidėjo Lietuvos krikštijimas. Tačiau praėjo dar apie du šimtus metų, kol žmonės pamiršo senąjį - pagonių tikėjimą, kol krikščionybė įgavo didesnių teisių.
Iš kartų į kartas perduodamas pasakojimas byloja, jog Užpalių krašto žmonės buvę krikštijami Šventosios upėje, tuojau už Degėsių kaimo, kur prasideda miškas. Prieš porą šimtų metų ties ta vieta dar stovėjęs tvirtas akmeninis kryžius. Tačiau, upės srovei paplovus krantą, kryžius dingęs Šventosios gelmėje. Vėliau čia buvo pastatytas medinis kryžius, kuris sovietmečiu kai kuriems „veikėjams" tiesiog badė akis.

Read more: Užpalių bažnyčios istorijos puslapiai

Caro portretai po uzpalėnų padais
1905 m. revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Užpalius. Revoliucines nuotaikas tarp kai kurių užpalėnų skleidė kamajiškis Jurgis Smalstys-Smolskis bei jo bandramintis Sagadinas. Jų mintims pritarė kai kurie mažažemiai ar bežemiai bei laisvamaniškai nusiteikę užpalėnai (P. Ramoškis, Namajuška ir kt.). P. Ramoškis savo atsiminimuose rašė, kad 1905 m. gruodžio 4 d. būrys ginkluotų vyrų, vadovaujami J. Smalsčio-Smolskio, įsiveržė į uriadninko Okulevičiaus butą, pareikalavo atiduoti ginklus (paėmė kardą bei pistoletą), padarė kratą. Sukilėliai buvo nuėję ir į valsčiaus raštinę, paštą, visur išmėtė ir sumindžiojo caro portretus, paskui nužygiavo iki valstybinės degtinės parduotuvės - monopolio. Radę užrakintas duris, jas išlaužė, iš sandėlio nešė dėžes su degtinės buteliais ir daužė.
Miestelio aikštėje įvyko mitingas, išrinkta nauja valdžia. Viršaičiu tapo Kaušyla, vietoj nuginkluoto uriadninko paskirtas Alfonsas Melaikis, vietoj ruso mokytojo - S. Namikas, valsčiaus raštininko pareigos patikėtos Namajuškai.

Read more: Užpaliai istorijos vingiuose

Vos dviem laisvės dešimtmečiams praslinkus, nerimas užgriuvo užpalėnus, kai 1940-ųjų birželio 16 d., sekmadienį jie sužiono, jog netoli Mažeikiškių kaimo, beržyne. apsistojusi rusų kariuomenė, traukianti nuo Daugailių per Antandrają, Ubagus. Pirmadienį, birželio 17-ąją, tankai ir kariuomenė pasirodė Užpaliuose.
Lietuvoje buvo sudaryta nauja komunistinė vyriausybė, kuri tuoj pat perėmė savo žinion visuomenės informavimo priemones - radiofoną, spaudą. Uždaryti nekomunistiniai laikraščiai. Nutraukta buvusių politinių, visuomeninių, religinių organizacijų veikla, paleistas ankstenis Seimas ir t. t. Vienu metu, naktį iš liepos 11 į 12 d. visoje Lietuvoje vyko „liaudies priešų" areštai. 
Užpaliuose irgi buvo sudaryta naujoji valdžia. Vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Antanas Kaunelis, partinės organizacijos sekretoriumi - Feliksas Skirskus, mokesčių inspektorium - Antanas Venclovas. Nepriklausomoje Lietuvoje buvęs nuovados viršininkas Paukštė ir policininkai Černiauskas, Martnėnas, Katinas tuoj pat buvo pakeisti „savais". Milicijos viršininku paskirtas Pranas Navikas. Komsorgu dirbo Antanas Sadauskas, žemės dalijimo komisijos pirmininku - Pranas Ramoškis. Buvo apkarpyti stambesniųjų ūkininkų žemės plotai. Atvykęs matininkas ėmė dalyti žemę bežemiams ir mažažemiams. Po keletą hektarų gavo Jonas Tranas, Mykolas Petrauskas, Nikodemas Lungevičius, Juozas Skirskus ir kai kurie kiti. Išdalijus žemę, P. Ramoškis perėjo dirbti Užpalių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku.

Read more: Okupacijų metai

Užmirštųjų atminimas

Sovietu valdžios grįžimas 1944 m. vasarą daugumai Lietuvos gyventojų buvo nepriimtinas. Ir tai suprantama: žmonės dar puikiai prisiminė barbariškus trėmimus į Sibirą 1941-ųjų birželį, klaikias žudynes Rainių miškelyje, Panevėžyje, Pravieniškėse... Nepamiršo užpalėnai ir 1941 m. birželio 24 d, be jokios priežasties sušaudytų Prano Uborevičiaus, Jono Juškos, Kazio Žemaičio...
Netrukus pradėta jaunus vyrus šaukti įsovietų armiją. Didelė šaukiamųjų dalis tos mobilizacijos vengė ir iš karto atsidūrė už įstatymo ribų. Prasidėjo jaunų vyrų gaudynės.  Pasipildavo į kaimus įgulos kareiviai, enkavedistai ir ieškodavo jaunuolių, neįstojusių į armiją ir bėgančių ieškoti prieglobsčio į artimiausius miškus. Gaudytojams pasitraukus, jie vel grįždavo, namus, nors visą laiką jautė kylančią grėsmę.
Paskatinimą pardėti ginkluota kovą lėmė ne tik minėti įvykiai, sukrėtę visą tautą, bet ir nežmoniškas enkavėdistų bei kareivių elgesys su vietiniais gyventojais: jie pradėjo žūdyti, nieko nežiūrėdami, jiems po ranka pakliuvusius nekaltus žmones - jaunus vyrus, paauglius, net vaikus.

Read more: Partizaninio pasipriešinimo kova Užpalių apylinkėse

Joomla templates by a4joomla