Print

Caro portretai po uzpalėnų padais
1905 m. revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Užpalius. Revoliucines nuotaikas tarp kai kurių užpalėnų skleidė kamajiškis Jurgis Smalstys-Smolskis bei jo bandramintis Sagadinas. Jų mintims pritarė kai kurie mažažemiai ar bežemiai bei laisvamaniškai nusiteikę užpalėnai (P. Ramoškis, Namajuška ir kt.). P. Ramoškis savo atsiminimuose rašė, kad 1905 m. gruodžio 4 d. būrys ginkluotų vyrų, vadovaujami J. Smalsčio-Smolskio, įsiveržė į uriadninko Okulevičiaus butą, pareikalavo atiduoti ginklus (paėmė kardą bei pistoletą), padarė kratą. Sukilėliai buvo nuėję ir į valsčiaus raštinę, paštą, visur išmėtė ir sumindžiojo caro portretus, paskui nužygiavo iki valstybinės degtinės parduotuvės - monopolio. Radę užrakintas duris, jas išlaužė, iš sandėlio nešė dėžes su degtinės buteliais ir daužė.
Miestelio aikštėje įvyko mitingas, išrinkta nauja valdžia. Viršaičiu tapo Kaušyla, vietoj nuginkluoto uriadninko paskirtas Alfonsas Melaikis, vietoj ruso mokytojo - S. Namikas, valsčiaus raštininko pareigos patikėtos Namajuškai.

Sudarytas revoliucinis komitetas, į kurio sudėtį įėjo R Ramoškis, Milys, Kaušyla ir kt.
Gyventojai baiminosi, kad šie jvykiai gali visiems užtraukti nelaimę.  Iš tiesų buvo atvažiavęs iš Utenos pristavas su žandarais, tardę žmones, ieškoję kaltų. Bet surasti nieko negalėjo, nes čia daugiau veikė kamajiškiai, o užpalėnų niekas, matyt, neišdavė. Neturtingas Užpalių žydas Meiškis, vadinamas Žvakiniu (liejo žvakes), vengdamas pakliūti žandarams į rankas, tuoj pat išbėgęs Amerikon.
Užpalių valsčiaus viršaitis Žvironas pasiuntęs Kauno gubernatoriui pranešimą, kad mitingo metu naujai išrinktasis viršaitis Kaušyla grasindamas reikalavęs valsčiaus antspaudo ir „medalio" (valdžios ženklo), kad Užpalių valsčiaus valstiečiai sukilę prieš valdžią, prašęs atsiųsti pagalbos.
P. Ramoškis pasakojo, kad prieš Naujuosius metus jie miestelyje organizavę demonstraciją - ėję su raudona vėliava, sakę kalbas.
Netrukus atvyko dragūnai, darė kratas. Buvo suimtas A. Melaikis, socialistas Namajuška, o kitų nesurado. Melaikis buvęs nuvežtas j Ukmergę, tardomas, ten trejus metus buvo kalinamas.

Kaizeriukai lupo ne tik varles

1914 metų vasarą, kilus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva nuo pat pirmų dienų virto kovų lauku. Daugelyje vietų vyko mūšiai. Degė kaimai. Šimtai tūkstančių lietuvių bėgo nuo karo audros į Rusijos gilumą.
Laimė, rusų kariuomenė Užpaliuose ilgiau neužsibuvo ir pasitraukė tyliai, be mūšių.
Okupavę Lietuvą, vokiečiai įvedė savo tvarką, sudarė okupacinės valdžios aparatą, kuris buvo kariško grobikiško pobūdžio.
Užpaliuose buvo trys vokiečių žandarai. Jie viską tvarkė: nurodinėjo, kiek sunešti pieno, kaušinių, sviesto, vilnų, kiek iš balų surinkti „pūkų". Buvo ir grybų prievolė. Imdavę visokius - ir gerus, ir šungrybius. Sakydavę žmonės, kad tai rusų belaisviams.
Gyventojai kiek galėdami stengėsi priešintis okupaciniam režimui, vengė vykdyti kaizerinės valdžios reikalavimus, o esant galimybei, nesidrovėdavo ir apgauti vokiečių.
Atėjūnai palikdavo šeimai tik po vieną karvę, bet reikalaudavo ir iš tos kasdien duoti nustatytą pieno kiek (po 3-4 litrus). Nepasakysi vokiečiui, kad karvė užtrūkusi - iš kur nori paimk! Norėdami patikrinti, kiek karvės duoda pieno, vokiečiai kartai liepdavo jas suvesti į vieną vietą - į kieno nors tvartą ar klojimą, kad galėtų patikrinti jų pieningumą. Bet užpalėnės moterys dažniausiai surasdavo būdų įsigauti į pastato vidų. Jos pieno dalį išmelždavo, o vokiečiai taip ir nesužinodavo tikrosios padėties.
Keletą įdomių prisiminimų apie kaizerinės okupacijos kasdienybę yra pateikęs ir užpalėnas Feliksas Gureckas: „Vokiečių laikais buvo didelės rekvizicijos. Atidavus nustatytą kiekį, dažnai vėl buvo uždedami priedai, jei vokiečiai pamatydavo, kad ūkininkas dar ką nors turi. Žmonėms tada teko viską slėpti. Slėpdavo arklius. Juos laikydavo miškeliuose, slėpdavo javus gryčioje iškastose duobėse: į jas istatydavo kokią skrynią, supildavo grūdus ir vėl užplūkdavo aslą, kad ir žymės nebūtų. Slėpdavo kiaules, tvartuose įtaisę dvigubas sienas, penėjo jas rūsiuose ar šiaudų stirtose."
Duoną kepdavo iš ruginių ir miežinių miltų mišinio, tekdavę kartais pridėti ir smulkiai sugrūstų pelų, virtų bulvių. Valgiui naudodavę ne tik kopūstus, burokus, bet ir varpučio šaknis: „gražiai išplautas, smulkiai sukapodavam kirviu, ažbalindavam pienu..."
Kitose vietose žmonės gyveno dar skurdžiau. Ir į Užpalių kraštą nuo Vydžių, Turmanto ateidavę daug elgetaujančių, bet ir čia žmonės neturėjo kuo jų sušelpti. Atėjo kartą tokios duoneliautojos Pamalaišiuos pas Musteikį. Pakluonėj, prie pat namų, - raistas, apaugęs pušelėmis. Moterys ir klausia namų šeimininkę, gal čia gyvačių esą... Yra, kur nebus! Nuėjo jos raistan ir neilgai trukus atsinešė keletą... Tuoj galvas nukapojo, sutvarkė ir, kieme užsikūrusios ugnį, pasiruošė vakarienę...

Švino vaišės bolševikams
Pralaimėjusios karą ir atsitraukusios iš Rusijos vokiečių kariuomenės įkandin užėjo bolševikai. Bolševizmo pavojus buvo didelis ir akivaizdus. Todėl 1918 m. gruodžio mėnesį pasirodė Ministrerių kabineto atsišaukimas į tautą, kviečiantis savanorius stoti į karuomenę. Būriai jaunų vyrų iš visos Lietuvos ryžosi aukotis už Tėvynės laisvę. Tarp jų buvo nemažai ir užpalėnų, Tai Masiulis (Tatuoliškių k.) ir Vincas Remeikis (Ilčiukų k.), Domas Zaranka ir Abelinskas (Gaigalių k.), Užpalių miestelio ir vienkiemių vyrai - Juozas Namikas, Antanas Tarvydas, Pranas Bislys, Antanas Gladutis (Kaniūkų k.) ir Juozas Indrašius (Degesių k.), Juozas Juosponis (Ilčiukų k.), ir Stasys Juodelė (Vilučių k.), Kirvelis (Žaibiškių k.) ir Zabukas (Kaniūkų k.), Mikulėnas (Mažeikiškių k.) ir nuo Švenčionių kilęs, bet Užpaliuose laikinai gyvenęs Adolfas Vaitiekūnas drauge su kitais šio krašto vyrais išskubėjo Kaunan stoti į savanorių pulką. Žinoma, čia išvardyti toli gražu ne visi, pakilę ginti Lietuvos laisvės...
1919 m. pavasarį Užpaliuose buvusios dvi bolševikų kuopos. Iš Vyžuonų atvykę apie 15 savanorių, pasikvietę vietinių vyrų būrelį, išdaliję jiems ginklus ir išskirstę po aplinkinius kaimus - Galinius, Kaniūkus, Lygiamiškį... Buvę sutarta, jog 12 valandą visi ims šaudyti, kad susidarytų įspūdis, jog didelės Lietuvos kariuomenės jėgos supa Užpalius. Įvyko kaip sutarta. Bolševikai išsigando ir, nieko nelaukę, spruko į Daugailių pusę, nes čia jiems dar buvo laisvas kelias.
Bet žmonės buvo sunerimę, įbauginti, sklidę gandai, kad nuo Gaigalių, Gaižiūnų pusės „ateina frontas".
Iš tiesų gegužės mėnesio pabaigoje apie 40 rusų raitelių traukdamiesi apsistoję Galinių kaime, išsikasę apkasus. Arklius palikę toliau. Netrukus kaime pasirodęs ir nedidelis būrelis Lietuvos savanorių. Jie buvę ginkluoti šautuvais ir granatomis. Melaikio lauke buvusiems piemenims liepę gyvulius varytis toliau, kur nors į slėnį, nes čia būsiąs mūšis - lietuviai pulsią bolševikus. Iš tiesų netrukus pasigirdę šūviai. Šaudyta apie valandą. Vienas savanoris buvęs lengvai sužeistas ir išvežtas į Debeikiuose buvusį sanitarinį punktą. Šiam būreliui vadovavęs nuo Užpalių kilęs karininkas Repšys (esąs palaidotas Pilvelių kapinėse). Savanoriams padėjęs vietos gyventojas Budreika, nurodydamas, kur įsitvirtinę raudonieji. Šaudymas dar pasikartojęs, bet trukęs neilgai.
Į Melaikio sodybą atėję rusų kareiviai prašę valgyti, o kiti, užlipę ant aukšto, grobę lašinius, kumpius ir nešėsi į savo apkasus. Paryčiais bolševikai palikę įsitvirtinimus ir pasukę rytų kryptimi.
Susirėmimai su rusų būreliais vykę ir prie Kaliekių bei Šiaudinių kaimų.
1919 metų birželio 3 diena pulkininkas leitenantas Pranas Gladutis su 111 kuopa atžygiavęs i Užpalius, bet raudonųjų čia neberadę.

Ištrauka iš Stanislovo Balčiūno ir Vandos Kuliešienės knygos „Užpaliai mūsų svajonių kraštas" (1999 m.).