Print

Vos dviem laisvės dešimtmečiams praslinkus, nerimas užgriuvo užpalėnus, kai 1940-ųjų birželio 16 d., sekmadienį jie sužiono, jog netoli Mažeikiškių kaimo, beržyne. apsistojusi rusų kariuomenė, traukianti nuo Daugailių per Antandrają, Ubagus. Pirmadienį, birželio 17-ąją, tankai ir kariuomenė pasirodė Užpaliuose.
Lietuvoje buvo sudaryta nauja komunistinė vyriausybė, kuri tuoj pat perėmė savo žinion visuomenės informavimo priemones - radiofoną, spaudą. Uždaryti nekomunistiniai laikraščiai. Nutraukta buvusių politinių, visuomeninių, religinių organizacijų veikla, paleistas ankstenis Seimas ir t. t. Vienu metu, naktį iš liepos 11 į 12 d. visoje Lietuvoje vyko „liaudies priešų" areštai. 
Užpaliuose irgi buvo sudaryta naujoji valdžia. Vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Antanas Kaunelis, partinės organizacijos sekretoriumi - Feliksas Skirskus, mokesčių inspektorium - Antanas Venclovas. Nepriklausomoje Lietuvoje buvęs nuovados viršininkas Paukštė ir policininkai Černiauskas, Martnėnas, Katinas tuoj pat buvo pakeisti „savais". Milicijos viršininku paskirtas Pranas Navikas. Komsorgu dirbo Antanas Sadauskas, žemės dalijimo komisijos pirmininku - Pranas Ramoškis. Buvo apkarpyti stambesniųjų ūkininkų žemės plotai. Atvykęs matininkas ėmė dalyti žemę bežemiams ir mažažemiams. Po keletą hektarų gavo Jonas Tranas, Mykolas Petrauskas, Nikodemas Lungevičius, Juozas Skirskus ir kai kurie kiti. Išdalijus žemę, P. Ramoškis perėjo dirbti Užpalių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku.

1940 m. rudenį Lietuvos saugumo organai gavo instrukciją - vietos saugumiečiai turi sudaryti „liaudies priešų" apskaitą... 1941 m. gegužės 23 d. Kaune buvo sudarytas 7 asmenų respublikinis trėmimo operacijos štabas. Apskrityse sudaryti „trejetai". Utenos apskrityje vadovauti šiam „svarbiam darbo barui" komisaro Gladkovo įsakymu buvo patikėta „trejetui", kurį sudarė apskrities saugumo skyriaus viršininko pavaduotojai Kuzminas ir Malofejevas bei iš Vilniaus komandiruotas miesto kontržvalgybos vyresnysis operįgaliotinis Metelkinas.
Šis tautos genocido aktas neaplenkė ir Užpalių. Ir čia buvo sudarinėjami pasmerktųjų sąrašai. „Liaudies priešais" tapo mokytojai, gydytojai, tarnautojai, pasiturintys, gražiai sutvarkytose sodybose gyvenantys ūkininkai, buvę nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjai arba „kažkam asmeniškai" kažkuo neįtikę žmonės.
1941 m. birželį pirmosiomis trėmimo aukomis tapo Užpalių gydytojo Vileniškio, stomatologės Sinkevičienės, policininko V. Černiausko, mokytojo J. Baltakio, Užpalių krašto tyrinėtojo A. Namiko, taip pat iš Užpalių kilusių mokytojų Elžbietos Vitkaitės-Juknienės, Katrės Tarvydaitės-Puodžiuvienės šeimos. Nelaimė ištiko ir ūkininkų šeimas - Dapkaus (Žaibiškių k.), Kazio Gipiškio (Žaibiškių k.), Alfonso Ziberko, Antano Kutkos, Juozo Vitonio (Gaižiūnų k.), iš Kaniūkų k. kilusios Angelės Čerškutės-Vilutienės, Stadalių dvarelio savininkės Minkevičienės, Kureišiškių k. gyventojo Bagočiūno, Armoniškio k. - Dičiuvienės ir kitų. 
Valsčiaus aktyvistai, lydimi kareivių, birželio 14 d. paryčiais baladojo į taikių gyventojų duris ir varė ne tik jaunus, stiprius žmones, bet ir paliegusius senelius, invalidus, motinas su kūdikiais ant rankų į baisią nežinią...
Masinės deportacijos prasidėjo 1945 m. liepos mėnesį ir vyko iki 1953 m. Ypač daug ištremta 1948 m. gegužės, 1949 m. kovo,  1952 m. spalio mėnesiais. SSRS vyriausybė nustatydavo tramtinų žmonių normą, todėl buvo sudaromi du sąrašai: pagrindinis ir rezervinis. Neįvykdą plano, trėmimų organizatoriai griebdavosi rezervinio sąrašo.
Tremtinio dalią patyrė P.Vaičiūno, A.Balčiūno, Gaidžio (Vaiskūnų k.), lndrašlaus, Vilūno (Ilčiukų k.), Vaškelio, Galvydžio, Jakšio, Sirvydienės, Gudelio (Degesiu k.) P.Butkio, J.Stuko, K. Gabrio (Tervydžių k.), Velučio, Tutino, Indrašiaus (Nosvaitėlių k.), Gervės (Trumpalių k.), J. Prievelio, A.Kuosienės (Remeikių k.),  Būgos (Kušlių k.), Velučio (Kėpių k.),, A. Vaičiūno, Remeikio, A. Bekinčio (Galiešionių k.), V.Valiulienės, Mikšio (Antadavainės k.), B. Jakauskienės, M. Indrašienės, J. ir K. Tarvydų, P. Šermukšnio, Vaškelio (Užpaliai), Žvirblio, Stasiškio Leikos Braukylos, Šlamo (Žaibiškių k.), Masiulio (Satarečiaus k.), Mierkio (Žiurkiškio vienk.), Juškos (Miškinių k.), P. Kubiliūno, Pranckūno, J. Valevičiaus, Reikalo, Stasiškio (Kaniūkų k.), Skardžiaus (Šernupio k.), B. Repšio, Regalo, J. Velučio (Vilučių k.), A. Miškinio. P. Pajedos, Reikalo (Šeimyniškių k.), Ramoškio (Daugilio vienk.), Juškos, Milio (Butiškių k.), J. Ramoškio, J. Velučio (Bajorų k.), Gabrionio (Norvaišių k.), K. Remeikio,' Stuko (Mikėnų k.), Bislio (Likančių k.), A. Rudoko (Martinčiūnų k.), J. Melaikio, P. Žvirono (Galinių k.) ir dar kai kurios čia nepaminėtos šeimos.
Trėmimų metu vyrai, ypač 1941 m., buvo atskiriami nuo šeimų. Nuvežti į lagerius, daugelis jų pirmąją ar antrąją žiemą mirė nuo bado ir šalčio.
Sunkiai įsivaizduojamų išbandymų teko patirti ir politiniams kaliniams. Jų jėgas negailestingai čiulpė drėgnos kamerų sienos, alkis, tardytojų „išradingumas", lagerių kasdienybė. Kalėjimuose, tardytojų kabinetuose, lageriuose ne vienus geriausius savo jaunystės ar brandaus amžiaus metus praleido daugelis užpalėnų. Pranciškus ir Antanas Adomaičiai, Algis Jovaras, Jonas Miškinis, Bronius Žilys,  Vaclovas Gaigalas, Balys Garunkštis, Albinas Kilius (Užpaliai), Balys Indrašius (Šeimyniškių k.), Stanislovas Pakalnis (Gailiešionių k.), Pranas Paršiukas (Vilučių k.), Pranas Šukys, Jonas Abukauskas (Remeikių k.), Bronislava Vaškelienė (Degesių k.),  Genė Vanagaitė-Putrimienė, Teofilis Putrimas (Gyliškių k.), Jonas Tutinas, Vytautas Baltuška (Šarkiai), Česlovas Repšys (Satarečius), Jonas Namajuška (Nevirža). 

Krauju paliudyta nepriklausomybė
Nuo 1940 metų Lietuvoje veikė Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurio štabai Vilniuje ir Kaune planavo, kada pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Įtampa, laukimas bei didelių įvykių nujauta buvo gyva ir daugelio užpalėnų širdyse. Pirmadienį, birželio 23 d., miestelio gatvėse pasirodė ginkluoti vyrai su baltais raiščiais ant rankovių. Užpalėnas Jonas Miškinis prisiminė, kad prasidėjus ginkluotam sukilimui, šalies ginti ėjo ne tik miestelio vyrai, bet ir iš kaimų traukė. Užpalėnams vadovauti ėmėsi Juozapas Namikas, jam padėjo leitenantas Krasnickas. Vien iš Užpalių susirinko apie 10 vyrų. Tai Stasys Gureckas, Vytautas ir Juozas Vilučiai, Juozas Čeponis, Jonas Jankauskas, Antanas Lukošiūnas, Jurgis Uborevičius, Juozas Gudelis ir kt. Gal nebuvo Užpalių apylinkėje kaimo, iš kurio nebūtų atėję sukilėlių: iš Bekinčių - Dabrega,  Latvėnas, Kustų - Laiučius, Čeponis, Butiškių - Jonas Juška, Jonas Galvydis, Jociškių - broliai Masiuliai, Žaibiškių - P.Namajuška, Remeikių - P.Leika, P.Paškevičius, Degesių - Dagys, Bajorų - broliai Repšiai, VAškelis, Kaimynų  - pusbroliai Gabės, Kušnieriūnų - J. Ilgarūbis ir daugelis kitų. Su kaimiečiais susidarė apie 300 vyrų būrys. „Mes nebuvom ginkluoti, bet šį tą turėjom. Jau iš anksto kai kurie mūsiškiai buvo pas Meiričkę nusipirkę pistoletus - mokėjo po 40-50 litų. Kai kurie turėjo vokiškus šautuvus", - prisiminė J. Miškinis. Pasakojimų dabar daug, sunku viską dokumentiškai patikrinti, sukilėlių vardus ir pavardes prisiminti. Būna ir persūdymo, noro pasirodyti didvyriais, kai jau pavojaus nebėra. Bet vis dėlto gyvas žodis, prisiminimas - tai ir atsakomybė tautai. Įdomiai apie pasirengimą 1941-ųjų sukilimui pasakojo užpalėnas Povilas Suščianovas, kaip, prieš pat prasidedant karui, jo tėvas Steponas Suščianovas ketvirtadienį, turgaus dieną, iš Utenos parsivežęs slaptą krovinį - tris dėžes ginklų. Čia buvę 30 šautuvų ir apie 3000 šovinių. Visa tai paslėpę tvartelyje, po šienu. Po poros dienų atėjęs žmogus ir pasakęs: 
- Steponai, greit kinkyk arklį! Važiuojam, nes žmonės laukia!..
Taip Užpalių krašto sukilėliai gavę rimtą paramą.
„Utenoje tuo tarpu dar tebebuvo sovietinė milicija, -pasakojo J. Miškinis. - Gavom žinią, kad milicininkai atvažiuoja mūsų mušt. Nelaukėm miestely, nuėjom pasitikt... Norėjom tiltą per Bradesa išardyt, bet spėjom tik grindų lentas nuplėšt. Atlėkė milicija. Ne visi mūsiškiai spėjo pasitraukt - keletą vyrų nutvėrė ir Utenon išsigabeno. Tokia nesėkmė ištiko Stasį Gurecką, Praną Zabulį, Juoza Bružą ir Repšį iš Šeimyniškių kaimo. Juos planavo kitą ryta sušaudyti. Žiūri - nebėr... Mat atsirado geras žmogus - sargas, padavė raktus, ir visi mūsiškiai pabėgo".
Galiniuose, Jono Lukošiūno klojime, esančiame ant krūmokšniais apaugusio Bradesos upelės kranto, įsitaisė sukilėlių štabas. 
- Daug čia buvo žmonių, - prisimena sodybos šeimininkas Jonas Lukošiūnas, - vieni ateina, kiti išeina... Daugelio jų aš beveik nepažinojau. Žinias iš vienos vietos į kita vežiodavo dažniausiai dviratininkai, nes kitų greito susisiekimo priemonių nebuvo.
Po du tris vyrus saugojo tiltą per Šventąją, parduotuves, kad neišplėštų. Budėjo ir bažnyčios šventoriuje, kad traukdamiesi ruUsai neišgabentų varpų ar kito bažnyčios turto.
Nesnaudė ir kiti vyrai. Norėdami sutrukdyti Raudonosios armijos ir visokių tarybinių aktyvistų traukimąsi, jie užvertė medžiais kelius. Taip pasidarė neįmanoma išvažiuoti nuo Užpalių j Vyžuonas, Sudeikius, Vilučius... Buvo sugriautas tiltas per Bradesą Užpalių-Vyžuonų kelyje.
Ir tai nebuvo tuščios pastangos.
Įsiutę enkavedistai siautėjo Užpaliuose. Mat sukilėliai buvo suėmę keletą sovietinių aktyvistų ir uždarę akmeniniame mokyklos pastate buvusioje areštinėje. Kažkas pranešė Utenos saugumui apie padėtį Užpaliuose, ir birželio 24 d. čia atskubėjo ginkluotų saugumiečių, milicininkų. Jie išlaisvino suimtuosius - Vaičiukėną, Sadauską, Giedraitį, vieną kitą žydelį ir kažkur išvažiavo. Bet netrukus grįžo... Ieškodami aukų...
Miestelio pakraštyje, ties Užpalių-Butiškių-Kaniūkų ir Krokulės g. sankryža, poste budėjo sukilėlis Pranas Uborevičius (Galinių k.). Nesilaikydamas atsargumo, jis sumanė išvalyti savo ginklą. Išardė... Tuo metu staiga nuo Kaniūkų atlėkė du sunkvežimiai, pilni kariškių ir civiliškai apsirengusių vyrų. Ant kabinų - kulkosvaidžiai.
Čia su P. Uborevičiumi šnekučiavęsis Povilas Suščianovas pasakoja:
- Netikėtai pamatęs atvykėlius, Uborevičius ėmė bėgti. Bet anie, greit iššokę iš mašinų, apsupo bėgantį ir supuolę kaip vanagai čia pat, rugių lauke, sušaudė. Tai buvo pirmoji užpalėnų auka... Netrukus budeliai grįžo, kruvinose rankose laikydami žuvusiojo dokumentus.
Vėl visi sušoko į mašinas ir nulėkė i miestelį, puolė į kleboniją, tikėdamiesi ten rasti kunigus ir susidoroti su jais. Tai buvo numatę ir sukilėliai, perspėjo klebonijos gyventojus. Todėl jie dabar jau buvo susiradę nuošalią vietą.
Netrukus abi minėtos mašinos nuūžė vieškeliu Butiškių kaimo link. Ten irgi siautėjo. Jų įniršio aukomis tapo šio kaimelio gyventojas Jonas Juška ir panevėžietis Kazys Žemaitis, buvo sužeistas pas Milį buvęs Vladas Žilinskas.
Lakstė ši ginkluota gauja po Užpalius ir aplinkinius kaimus. Žmonės gurdėję juos šnekantis, kad Butiškiuose, Vilučiuose, Linskyje reiksią „buožes išskint"...  Šio juodo darbo ėmėsi ne vien svetimi, atėjūnai, bet ir vietiniai. Buriškių moterys atpažinusios sunkviežimiuose sėdinčius Užpalių miestelio gyventojus - uolius sovietinės valdžios tarnus - Giedraitį, Vaičiukėną, žydus Jakelį, Abramą ir kt.
Štai kaip to siautėjimo vaizdus prisiminė buvusi Butiškių kaimo gyventoja Valerija Juškaitė, gimusi 1910 metais:
- Buvo 1941 metų birželio 24 dienos popietė. Į Butiškių kaimą nuo Užpalių, atvažiavo du sunkvežimiai, pilni kareivių ir civilių. Viena mašina sustojo prie Milio, antra - prie Galvydžio namų. Milio kieme, po serbentais, kažkas sušlamėjo. Pasigirdo šūvis. Pasirodo, čia būta Milio berno Vlado Žilinsko. Išlindo sužeistas į koją. Atvykėliai norėję namų šeimininką nušaut, o kliuvo niekuo dėtam žmogui.
išsigandę atėjūnų, čia kaip tyčia buvęs mano brolis Jonas Juška ir Feliksas Urbonavičius pasileido bėgti j lauką šiaurės rytų kryptimi, Kareiviai ir visi kiti puolė vytis šaudydami. F. Urbonavičius kritęs į nendrių priaugusį griovį, ir persekiotojai jo nepastebėję. Jonui Juškai buvo peršautos kojos. Komunistai jį pasivijo. Jonas prašęs, kad paliktų gyvą.
- Palikim gyvą, geras žmogus, - kalbėjęs vienas vijikų.
- Negalima! Sužeistas... Paskui keršys, - užginčijęs kitas. Visa tai girdėjo Juozas Leika, kuris tuo metu buvo užsiglaudęs už Prano Mikučionio trobos kampo. Jis ir buvo liudininkas to baisaus vaizdo, kai sužvėrėję budeliai šautuvų buožėmis užmušė niekam bloga nepadariusį vaikinuką.
Tuo pat metu is Gaidžio namų išbėgo Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentai - Albinas Gaidys ir jo svečias Kazys Žemaitis Jie čia atkeliavo iš Kauno, tikėdamiesi nuošaliame kaimelyje ne tik pailsėti, bet ir laimingai praleisti fronto uraganą. Deja lauktos ramybės nesurado. Jie abu, gelbėdamiesi nuo užpuolikų, tikėjosi nubėgti į pietų pusėje dunksantį Kaimynų šilelį. Sprogstamoji kulka pavijo Kazį Žemaitį - pataikė jam į galvą ir mirtinai sužalojo. A.Gaidžiui, nors ir apšaudomam, pavyko  pavyko pasiekti mišką. Jo kelnės apie blauzdas buvusios sukapotos kulkų, bet vaikinas išliko sveikas.
Gal porą valandų „pasidarbavę" užpuolikai sėdo į mašinas ir  išsidangino. Jų planas dar buvęs „aplankyti" Linskio ir Vilučių kaimus ir ten susidoroti su kai kuriais gyventojais Laimė, jų kėslus atspėdamas, Kušlių girininkijos girininkas Namikas organizavęs vyrus:
- Užverskim medžiais kelius į Linskį, į Vilučius.
Taip ir buvo padaryta: vyrai nuleidę po keletą medžių ir taip užblokavę kelius. Abi mašinos, nepasiekusios minėtų kaimų, grįžusios atgal...
Ketvirtadienį, birželio 20 dieną, nuo Vyžuonų pasirodę pirmieji vokiečių motociklininkai. Jie šiaip taip ir be tilto persikraustė per Bradesos brastelę. Bet kai pradėjo vežti patrankas be tilto apsieiti nebuvo galima. Jo staatybai kareiviai panaudojo telefono stulpus. Nuo J. Didžioko ligi pat Užpalių visus išpjovę.

Kai vokiečiai užėjo ...

1941 m. birželio 24 valdžąi į savo rankas Užpaliuose paėmė sukilėliai, tuomet vadinti „baltaraiščiais" O birželio 25 d. nuo Vyžuonų pusės pasirodė motorizuoti vokiečių kariuomenės daliniai jau apsistojo Užpalių klebonijoje, sukvietė gyventojus, iškėlė savo vėliavą su svastika ir pranešė, kad įvedama vokiečių valdžia. Vertėju buvo vaistininko Seibučio sūnus. Vokiečiai Užpaliuose ilgai neužsibuvo - jie traukė tolyn, Dusetų ir Sudeikių link.
Užpalių krašto tvarka ir reikalais rūpinosi valsčiaus valdžia. Viršaičiu dabar dirbo Vanagas, raštininku Jeronimas Malinauskas, seniūnu - Pranckūnas. Valsčiuje dirbo ir vienas vokietis.
1943 m. balandžio 15 d. Užpalių valsčiaus viršaičiu paskirtas Galinių kaimo ūkininkas Juozas Melaikis, protingas ir velklus vyras. Bet šiame poste išbuvo tik vienus metus - iki 1944 m. balndžio 3 d.  Mat kaip tik tuo metu į policijos rankas pakliuvo du sovietų partizanai - Juozas Garunkštis ir Petras Petkūnas. Juos norėta išvežti į Uteną, bet viršaitis J. Meilaikis pataręs policijos vachmistrui Puakštei to nedaryti. Suimtijei buvo uždaryti areštinėje. Pasirodo, kameros lango grotos buvo menkos, todėl kaliniai, nieko nelaukę, jas išlaužė ir pabėgo. Kadangi lankas buvo į upės pusę, tad sargybinis nė nejuto, jog saugo tuščią kamerą...
Melaikis po šio įvykio iš vuršaičio pareigų tuojau buvo atleistas.
Užpalių policijai dabar vėl vadovavo Paukštėm jo pavaduotojas buvo Disevičius, eiliniai policininkai - Rudokas, Buteliauskas, Mameniškis, Bukelskis... Vėliau policijos dirbo Dagys, J.Vitkus, Vanagas ir kt.
Okupacinė vokiečiųvaldžia reikalavo didelių pyliavų - grūdų, bulvių, mėsos, kiaušinių, sviesto, pieno, vilnų. Užpalių cerkvė buvusi paversta grūdų sandėliu. 
Nenorėdami okupantams atiduoti savo sunkiai uždirbto turto, užpalėnai stengėsi paslėpti viską, ką tik galėjo. lš valsčiaus tarnautojų atsirasdavo gerų žmonių, kurie gyventojams pranešdavo, kada ir kur ketinama daryti kratas. Sužinoję apie būsimus „svečius", žmonės slėpdavo gyvulius, paukščius ir kitą turtą.

1941 metų rudenį Galinių kaime. Jono Gipiškio sodyboje įsitaisė vokiečių štabas ar kažkas panašaus. Čia buvo keletas kareivių. Neilgai jie buvo, gal porą savaičių, bet savo valdžią stengės parodyti. Kaimiečiams buvo paskelbta, kad draudžiama parduoti maisto produktus - pieną, sviestą, kiaušinius, lašinius... Beveik kiekvieną vakarą pas šio kaimo gyventojus ateidavę vokiečiai, renkantys maistą. Mėgindavę užmegzti pokalbius su merginomis. Vietiniai žmonės tokių „svečių" nelaukdavo, stengdavosi temstant kuo greičiau užsklęsti namų duris, netgi žiburio nedegdavo.
Pradėjo okupantai vestis arklius, tad gyventojai juos stropiai slėpė. Juk sena patarlė sako: be karvės - pusė bado. be arklio -visas badas... Kareiviai, vaikščiodami po kiemus, imdavę imituoti arklių žvengimą, tikėdamiesi, kad paslėpti bėriai ar sarčiai atsilieps Saugodamiesi atėjūnų, žmonės ardavo ir kitus ūkio darbus dirbdavo sutemus, nakčia.
Neišpylus pyliavų, šeimos nariams grėsė pavojus būti išvežtiems į Vokietiją darbams, todėl gyventojai dėl šventos ramybe stengdavosi, nors ir ne iki galo, atsiskaityti. Už pristatytus maisto produktus mokėdavo vokiškomis reichsmarkėmis, tačiau žmonės už jas nieko gera negalėdavo nusipirkti. Viena, jos buvo menkavertės, antra, parduotuvės būdavo beveik tuščios, 
Užpalėnai. kaip ir kitų vietovių gyventojai, turėdavo eiti sargybą. Kiekvieną naktį, po 2-3 žmones budėdavo kaimuose taip pat ir miestelio aikštėje. Turėdavo lazdas, kad, iškilus kokiam pavojui galėtų pažadinti miegančius gyventojus, paskelbtų pavojų kilus gaisrui ir pan. 

Okupacinė hitlerininkų valdžia stengėsi aprūpinti Reichą nemokama darbo jėga. Tam panaudodavo iš užimtų Rusijos ar Baltarusijos kaimų evakuotus gyventojus. Paragauti vokiškos duonelės teko ir ne vienam Užpalių krašto žmogui. Į Reicho darbo tarnybą vokiečiai stengėsi išsiųsti nepatikimus, priešiškai okupacinės valdžios atžvilgiu nusiteikusius ar pyliavų neatidavusius žmones. Buvo išvežti Jonas Indrašius, Pranas Zakarka, Pranas Kirvelis, Juozas Sunklodas, Feliksas Petrauskas, Juozas Umaras, Jonas Vaškelis, Leonas Pranckūnas, Feliksas Masiulis, Leonas Paunksnis. Juozas Remeikis. Pranas Dudlauskas, Veronika Garunkštytė ir kt. Pateko į nemalonę ir Puodžių kaimo gyventojai Marijona Paškonienė ir Povilas Varnas, bet, jau būnant netoli Vokietijos sienos, jiems pavyko pabėgti ir laimingai grįžti namo.
Įdomu kad vokiečiai leido ginkluotis savisaugos būriams, kai po 1943 m. žiemos Užpalių apylinkėse pradėjo rodytis sovietiniai desantininkai. Kartą jie apiplėšė Stasiškių sodybą, bandė įsilaužti į Binkauskų namą Kaniūkuose, bet, pradėjus šeimininkui atsišaudyti, pabėgo. Kelių apylinkių kaimų vyrus apginklavo Degesių malūno savininkas Jonas Dagys, kuris už maisto produktus, ypač už valcuotus kvietinius miltus, iš vokiečių gaudavo daug ginklų ir šaudmenų. Po karo J. Dagys buvo nuteistas 20 metų katorgos. Kalėjo Vorkutoje.

Pabėgėliai

Iš hitlerinės armijos okupuotų Rusijos, Baltarusijos ir kitų respublikų vokiečiai, norėdami užgniaužti ten kylantį partizanų judėjimą ir apsirūpinti pigia darbo jėga, pradėjo evakuoti gyventojus. Daug rusų, baltarusių buvo atvežta ir į Užpalių kraštą. Evakuojamuosius vadino „biežencais".Juos išdalydavo ūkininkams. Laimingi buvo tie, kurie pateko pas gerus žmones, surado ne tik pastogę ir duonos kąsnį, bet ir nuoširdžią užuojautą, žmoniškumą. 
Tačiau ne visiems evakuotiesiems taip pasisekė. Kartais į juos buvo žiūrima tik kaip į darbo jėgą, gailima sotesnio duonos kasnio. Todėl moterys eidavo duoneliaudamos ir verkdamos pasakojo, kaip vokiečiai sudegino jų namus, kaip šeimas atvežė į svetimus kraštus, kaip sunku gyventi...
Baigėsi karas. Kai kurie „biežencai" skubėjo grįžti į gimtąsias vietas. Tačiau radę ten tik degėsių krūvomis virtusius namus, badą, vėl grįžo į Lietuvą. Kas netingėjo, susirado darbą, apsiprato svetimame krašte. Ir šiandien Užpalių apylinkėse gyvena nemažai karo metais atgabentų žmonių. Įleido jie čia šaknis: turi savo namus, išmoko lietuviškai kalbėti, gražiai bendrauja su kaimynais, sukūrė šeimas...

Frontui nudundėjus į vakarus

Nuo 1944 m. Lietuvoje pradėjo veikti okupacinės valdžios institucijos - milicija (NKVD, vėliau pavadinta MVD) ir valstybės saugumas (NKGB, vėliau - MGB). Valstybės saugumo organai tarėjo savo specialius kariuomenės dalinius. Šiose struktūrose lietuvių labai mažai tebuvo - Maskva nepasitikėjo. Bet, žinoma, reikėjo ir vietinių gyventojų - lietuvių patarnavimo - būti agentais, informatoriais...
1944 m. Užpalių milicijos viršininku paskirtas Juozas Bajoriūnas. Jis organizavo milicijos būrį. Iš pradžių „būryje" tebuvo du milicininkai: Antanas Vilutis ir Jonas Lungevičius. Jiems spalio 6 d. miške žuvus, buvo atsiųsti Kepalas, Peškaitis ir Pakalnis. Pagrindinis milicijos darbas buvo persekioti Lietuvos partizanus bei jų rėmėjus, rūpintis, kad visi valstiečiai vykdytų valdžios užkrautas prievoles, parama valsčiaus aktyvui varant žmones į kolchozus, platinant valstybinės paskolos obligacijas. Milicijai uoliai talkino įgulos kareiviai.
1946 m. milicijos viršininku pradėjo dirbti Bronius Prakapavičius. Jo žinioje buvo jau daugiau vyrų: Juozas Skarina, Bronius Skripka, Jonas Meliūnas, Bronius Kuosa, Algis Budnikas, Petras Orlovas, Juozas Starkus ir kt.
Vėliau vietoj milicijos būrio užpalėnų drausme ir paklusnumą saugoti buvo pavesta apylinkės įgaliotiniui. Čia penktojo dešimtmečio pabaigoje-šeštojo pradžioje tvarkos žiūrėjo Dovalcovas, paskui buvo paskirti Pilkauskas, Puodžius, A. Guobys. Abu pastarieji dirbo labai stropiai, ir tvarka Užpaliuose tikrai buvo įvesta.

Milicija (MVD) ir saugumas (MGB) buvo Įsikūrę mūriniame špitolės pastate. 
1945 m. pirmajame pastato aukšte buvusios kameros suimtiesiems laikyti. Čia buvę uždaromi daugiausia kaimo žmonės, neįvykdę pyliavų plano ar šiaip kuo neįtikę sovietų valdžiai. Ypač svarbus suimtieji būdavę laikomi žemame, vandeniu pažliugusiame rūsyje.
Šalia kamerų, rytiniame pastate, gale, buvo „liaudies gynėjų" būstinė, įsikūrusi dviejuose kambariuose.
Antrasis špitolės aukštas - tai milicijos ir saugumo valdos. Kaip teigia Povilas Suščianovas, čia buvęs tardymo kambarys, MGB viršininko kabinetas ir, buvusių suimtųjų pasakojimu, kankinimų kambarys. Milicija taip pat turėjusi čia savo „kampą". „Tardymas vykdavo naktį, - pasakoja P. Suščianovas, - vieną po kito iš kamerų vesdavo suimtuosius į antrąjį aukštą. Norėdami išgauti būtos ar dažniausiai nebūtos kaltės prisipažinimą, tardytojas ir jo pagalbininkai priemonių per daug nesirinkdavo. Jų rankose šautuvo buožė ar šampalas, kabelio gabalas virsdavo skaudžiu įrankiu. Pirštai sutreškėdavo, spaudžiami suveriamų durų... O paprasčiausia - kumščių smūgiai ar spyriai visur - į galvą, į pilvą, krūtinę... Netekai sąmonės - vandens užpylė, atsigavai - ir vėl:
-Podpiši, svoloč! (Pasirašyk, niekše!).
„Įdomumo dėlei" tardomąjį pasodindavo ant apverstos taburetės kojos, kai žmogus, jau ir taip pašėlusiai iškankintas, sudaužytas, kai taip mažai belikę jėgų..."

Nepamainomi milicijos ir saugumo pagalbininkai oficialiai vadinti „liaudies gynėjais", o užpalėnai juos skrebais vadino.
Užpalių valsčiaus „liaudies gynėjų" būrys buvo suformuotas iš 25-30 vyrų. Jam vadovavo Aleksandras Romanovas, vėliau - Pagarelovas, Nikolajus Dimidovas, Eugenijus Kuzminas. Būstinė turėjo tik du kambarius, todėl buvo ankšta, varginga, nejauku. Iš pradžių, dar vykstant karui, „liaudies gynėjai" buvę sovietų valdžios užmiršti žmonės, jiems stigo aprangos, apavo, maisto, net paprasčiausių ginklų, kurį laiką visai nebuvo mokamos algos. Žmonės šnekėjo, kad jiems buvo taikoma vienintelė „premija" - tai teisė pasiimti nušauto partizano batus. Neatsitiktinai net Užpalių miestelio vaikai mokėjo dainelę:

Aina skrebas per ulyčių,
Autamatas un pečių 
Duonas plutų insikundis 
Duok chaziaika lašinių.

Nemaža „liaudies gynėjų" dalis - tai nariai šeimų, kurias partizanai už norą daug matyti ir žinoti, ko nereikia, už ryšius su milicija ar saugumu buvo išprašę iš kaimų. Buvo ir tokių, kurie rinkdavosi skrebo dalią, kad išvengtų fronto. Kai kurių, ypač atbėgusių iš kaimo šeimos gyveno skuržiai, susibrukusios ankštose patalpose.
Būryje ilgiau ar trumoiau buvo Petras Braukyla, Mykolas Ivanovas, Stasys Juodelė, Ivanas Kanonovas, Vytautas Mikalauskas, Mykolas Orlovas, Mykolas Petuškinas, Povilas Repšys, Balys Rudmina, Bronius Stankūnas, Simanas Suščenovas, Jonas Šilionka, broliai Tranai, Vladas Vasilionka, Kazys Vingilis ir kt.
Skrebų autoritetas gyventojų akyse buvo menkas, nes daugelis gynėjų buvo linkę Į chuliganiškus veiksmus, žiaurumą - spardydavo miestelio aikštėje sumestus žuvusių Lietuvos partizanų kūnus ar nepadoriai iš jų tyčiodavosi, šaudė į pakelės kryžius, nežmoniškai elgdavosi su Sibiran tremiamais užpalėnais, nesidrovėdami grobė jų turtą. Buvę ir tokių, kurie, eidami per kaimus, „banditų" ieškodavę ne tik klojimuose ar tvartuose, bet, kaip ir dabar prisimena žmonės, ir kailinių kišenėse, spintų stalčiuose... O užlipę ant trobos aukšto, neatsispirdavę pagundai nudžiauti ir lašinių gabalą ar dešrų „rinkę"...
Vėliau, jau karui pasibaigus, skrebai buvo prilyginti kaimo vietovių milicijai, pradėjo gauti šiokį tokį atlyginimą, geresnių ginklų.
Blėstant rezistenciniam sąjūdžiui, jie darėsi nebereikalingi ir buvo paleisti.

* * *
Frontas nudundėjo į vakarus. Lietuvoje prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Pradedamos formuoti valdžios struktūros.
1944 m. vasarą Užpaliuose buvo sudarytas naujas valdžios aparatas. Vykdomojo komiteto pirmininko pareigos buvo pasiūlytos Pranui Ramoškiui, bet jis dėl silpnos sveikatos jų atsisakė. Tuomet Vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas Bronius Ilčiukas. Kai jis 1948 m. išvyko mokytis į Vilniaus partinę mokyklą, jį pakeitė Petras Prūsas.
Užpalių valsčiaus teritorija 1944 m. buvo suskirstyta į 8 apylinkes: Užpalių, Degėsių, Vilučių, Kaimynų, Tervydžių, Norvaisių, Mažionių, Rimiškių. Po keleto metų apylinkes pradėta stambinti. 1950 m. panaikintos Rimiškių, Mažionių, Tervydžių apylinkės,o buvusi jų teritorija priskirta Norvaišių apylinkei. 1954 m. toks pat likimas ištiko Degėsių apylinkę, jai priklausę kaimai perėjo Užpalių apylinkės žinion, o tais pat metais panaikinus Kaimynų apynkę, jai prklausę kaimai atiteko Vilučių apylinkei. 1962 m. Norvaišių, o 1963 m. ir Vilučių apylinkių teritorija perduota Užpalių apylinkei.
Užpalių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkais buvo Andrius Gaidukovas, Petras Balčiūnas, Natalija Šilova, Petras Žilys, Stasys Makelis, Vytas Jurka.

Ištrauka iš Stanislovo Balčiūno ir Vandos Kuliešienės knygos „Užpaliai mūsų svajonių kraštas" (1999 m.).