Žymūs Užpalių krašto žmonės

Pedagogas, visuomenininkas, spaudos darbuotojas Pranas Gipiškis gimė 1893-08-25 Užpaliuose. 1903–1910 m. mokėsi Užpalių pradžios mokykloje, 1914 m. baigė Utenos miesto mokyklą. 1914–1915 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Kaune uždarius seminariją, P. Gipiškis grįžo į Užpalius ir pradėjo dirbti pradžios mokyklos mokytoju. 1919–1921 m. jis lankė mokytojų kursus ir, 1921 m. gavęs Švietimo ministerijos leidimą, įsteigė Užpalių privatinę vidurinę mokyklą. 1921–1924 m. buvo pirmasis mokyklos vedėjas. Nuo 1921 m. lapkričio 29 d. Lietuvos šaulių sąjungos narys.
1924–1929 m. P. Gipiškis studijavo Vytauto Didžiojo universitete fizikos, chemijos, geografijos ir biologijos mokslus, įgijo biologo pedagoginį išsilavinimą. Studijuodamas nuo 1927 m. rudens jis dirbo Kauno 2-osios vidurinės mokyklos mokytoju, 1929–1931 m. Telšių gimnazijoje gamtos mokytoju, 1929–1930 m. buvo ir Telšių mokytojų seminarijos dėstytojas. 1931–1934 m. - Raseinių gimnazijos direktorius. 1934–1940 m. P. Gipiškis gyveno Zarasuose ir dirbo Zarasų aukštesniosios prekybos mokyklos, nuo 1937 m. – valstybinės gimnazijos direktoriumi, kol pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje iš šių pareigų buvo atleistas. 
P. Gipiškis buvo tautininkas, 1936 m. nuo metų pradžios iki pabaigos redagavo Zarasuose Tautininkų sąjungos perimtą ir toliau leistą savaitraštį „Zarasų kraštas".

Sovietinės valdžios 1940 m. vasarą atleistas iš Zarasų gimnazijos direktoriaus pareigų, 1940–1944 m. P. Gipiškis dirbo Utenos gimnazijoje mokytoju, dėstė chemiją, biologiją, gamtos mokslus ir geografiją. Vokiečių okupacijos laikotarpiu 1942–1944 m. jis buvo Utenos gimnazijos direktorius. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje 1944 m. vasarą P. Gipiškis pasitraukė į tėviškę, dirbo mokytoju Užpalių progimnazijoje. Prasidėjus sovietinio saugumo persekiojimams, jis buvo sulaikytas, tardytas. Vengdamas represijų, slapstėsi. Nuo 1946 m. sausio iki 1952 m. balandžio P. Gipiškis gyveno Svėdasuose (Anykščių r.), kur buvo klebono Antano Survilos slepiamas. 1952 m. pavasarį P. Gipiškis išėjo iš pogrindžio ir persikėlė į Žemaitiją, apsigyveno Samališkių kaime  (Klaipėdos r.) ir 1952–1956 m. dirbo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Samališkių bandymų stotyje techniku. 1956–1959 m. jis buvo šios bandymų stoties vyresnysis mokslinis bendradarbis, kol išėjo į pensiją. Nuo 1959 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Vėžaičiuose (Klaipėdos r.). Senatvėje jis parašė ir paliko rankraščiuose išsamius atsiminimus. Mirė 1980 m. Vėžaičiuose (Klaipėdos r.). Ten ir palaidotas.

Pranas Gipiškis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1934 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių Žvaigždės medaliu (1939 m.). 

 Vytautas Indrašius („Indraja, 2016 m. gruodis)

Vaikystė ir jaunystė prie Šventosios

Pranas Gipiškis gimė 1893 m. rugpjūčio 25 d. religingoje Užpalių miestelio gyventojų Juozapo ir Karolinos (Vilutytės) Gipiškių šeimoje. Pirmąsias raides pažinti bei „slebizavoti" iš maldaknygės ir lenkiško elementorius išmokė Kaniūkų kaimo slaptos mokyklėlės „daraktorka".
„Lenkiškame elementoriuje skaitymas prasidėjo nuo žodžių „Rano vstavzsi" (anksti kėlęs - aut.). Bet kai aš mokiausi lenkiškai skaityti, tai šių žodžių prasmę supratau savaip: „Ronos atsistos, kai daraktorka su disciplina per pakaušį tau suduos."  Vėliau tokia privati mokyklėlė atsirado ir Užpaliuose, todėl Pranukas, dar porą metų paskaitęs „Šaltinį", „Šventųjų živatas", dvi „kantičkas" ir kitas maldaknyges, išmoko gerai skaityti ir rašyti. 1903-1910 m. sutvirtinęs „daraktorkos" žinias Užpalių pradžios mokykloje, gerai pramokęs rusiškai, pradėjo mokytis Utenos miesto mokykloje. Utenos moksleivius jau tuomet pasiekdavo pirmieji lietuviški laikraščiai. Aišku, juos skaitydavo slaptai, tad jaunuoliams iš provincijos tai darė neišdildomą įspūdį, ugdė pirmuosius tautinio sąmonėjimo daigus. Pranas Gipiškis Utenoje prisijungė prie scenos mėgėjų būrelio, dalyvavo 1914 m. lietuviškos spaudos atgavimo dešimtmečio minėjime, pirmą kartą susirinkusiai publikai viešai, drauge su kitais, giedojo tautinį himną „Lietuva, tėvyne mūsų..."
1914 m. birželio 15 d. baigęs Utenos miesto mokyklos 7 klases, P. Gipiškis, motinos maldaujamas, išvyko į Kauno kunigų seminariją, bet baigęs pirmą kursą sugrįžo į Užpalius ir pradėjo mokytojauti. „Aš ir mano draugas Balys Tarvydas (vėliau Šiaulių mokytojų seminarijos dėstytojas) pradėjome mokytojauti rusų paliktoje Užpalių pradžios mokykloje. Radome keletą lietuviškų vadovėlių, kurie buvo atgabenti po 1904-1905 metų. Pradėjome darbą su dviem klasėm. Į pirmą klasę, kurią mokė Tarvydas, buvo priimti naujokai, nebuvę mokykloje. Į antrą klasę priėmėme visus mokinius, buvusius antrame, trečiame ir ketvirtame rusų mokyklos skyriuje. Pradžioje už mokymą mums niekas nemokėjo - mokėme veltui. Pirmaisiais mokslo metais (1915-1916 m.) vokiečiai į mokyklos veiklą nesikišo. Tik vėliau, 1916-1917 mokslo metais, atvažiuodavo pas mus iš Utenos suvokietėjęs, bet mokąs lietuviškai inspektorius Rėžaitis. Jis buvo nepatenkintas dviem dalykais: mokinių nedrausmingumu ir kad jų nemokau vokiečių kalbos.
Aš ir mano draugas Tarvydas buvome naiviai įsitikinę, kad vokiečiai atneš mums laisvę, tad nutarėme pradėti lietuvišką visuomeninį darbą. Tarvydas kažkur surado veikaliuką „Žydas ir dzūkas". Nutarėm jį suvaidinti. Žydo rolę paėmė mokytojas Tarvydas, o dzūką - vienas mūsų draugas, rodos, Povilas Kirvelis. Vaidinimas pavyko labai gerai, publika juokėsi iš žydo net pilvus susiėmusi. Nors Užpaliuose buvo du vokiečių žandarai, bet jie į mūsų darbą nekreipė dėmesio. Po kiek laiko mes pastatėme kitą scenos veikaliuką - „Byla dėl linamarkės", kuriame pavaizduotas didelis lietuvių polinkis bylinėtis dėl mažmožių. Baigiantis vaidinimui, atėjo du žandarai bei žydas vertėjas Notkiažindys ir pradėjo publiką mušti rimbais. Žydas apskundė žandarams, kad aš ir mano draugas garbiname carą ir laukiame rusų. Tai buvo bjaurus melas - žydai mums keršijo už anksčiau vaidintą „Žydą ir dzūką".
1916 m. rudenį visi Utenos apskrities pradžios mokyklų mokytojai buvo pašaukti į Uteną laikyti egzaminų. Nuvažiavau ir aš, - toliau rašo P. Gipiškis. - Laikant egzaminus, mane vokietis paklausė: „Sprechen Sie deutsch?" (Ar moki kalbėti vokiškai? - aut. vert.). Aš atsakiau „Deutsche Sprech ich verschte nicht" (vokiečių kalbos aš nesuprantu - aut. vert.). Iš tokio mano atsakymo egzaminatorius padarė išvadą, kad aš esu didelis vokiečių priešas, ir egzaminų neišlaikiau.
Nors egzaminų neišlaikiau, bet ir toliau mokytojavau. Vokiečiai man nieko nesakė, tik algos nemokėjo. Užpalių valsčiaus ūkininkai man prinešdavo dešrų, mėsos, sūrių, sviesto, kiaušinių, obuolių. Buvau sotus ir galėjau toliau dirbti. Kitais metais vėl buvo egzaminai. Inspektorius Rėžaitis, nors ir kritikavo mano mokytojo darbą, bet licenciją išdavė ir paskyrė etatiniu mokytoju su alga.
Netrukus mano draugas Baliukas (Tarvydas - aut. past.) išvažiavo į Kauno kunigų seminariją. Mokykloje aš likau vienas. Darbas buvo sunkus: programos neturėjome, vadovėlių trūko. Kai kuriuos dalykus, pvz.: aritmetiką, geografiją, gamtos mokslus, žmogaus kūno anatomiją, reikėjo versti iš rusų kalbos. Tuomet aš išverčiau Trojanovskio „Negyvoji gamta" ir Jaroševskio „Trumpi kūno anatomijos ir higienos nurodymai".
1918 m. rudenį, pasitraukus vokiečiams, P. Gipiškis vėl atgaivino švietėjišką veiklą. Subūrė Užpaliuose pavasarininkus ir drauge su jais statė, režisavo ir suvaidino nemažai scenos veikalų: pjesių, dramų, komedijų. Sueidavo žmonės ne tik iš miestelio, bet ir iš plačios apylinkės. Iš surinktų pinigų įrengė sceną, dekoracijas, padirbo suolus. Besilankančio jaunimo būryje mokytojui į akį krito graži, linksma Degėsių kaimo ūkininkaitė Angelė Galvydytė (1895-1975 m.). Jiedu pamilo vienas kitą, ir 1921 m. spalio 21 d. Užpalių klebonas juos sutuokė.
Po keleto metų Angelė Gipiškienė baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir tapo pradinių klasių mokytoja. Tačiau dirbo neilgai - susirgo laringitu, po to prasidėjo sąnarių artritas, sukeldamas didelius kojų skausmus. Gydėsi Kemeri (Latvija), Birštono, Likėnų kurortuose purvo voniomis. Po karo gydymas baigėsi, ir Angelė vaikščiojo šlubčiodama, kęsdama didelius skausmus. Turėjo sveiką širdį, tad išgyveno 80 metų ir mirė 1975 m. sausio 27 d.

Pasirinkęs pedagogo kelią, P. Gipiškis panoro jį įtvirtinti mokslo cenzu. 1919-1920 m. lankė mokytojų kursus. „Juos baigęs gavau teisę mokytojauti vidurinėje mokykloje. Besimokydamas sulaukiau pasiūlymo mokytojauti Šeduvos „Saulės" progimnazijoje. Šeduva - alaus kraštas. Žmonės girtuokliavo, ir tai prieštaravo mano įsitikinimams. Po metų palikau Šeduvą ir 1921 m. grįžau į Užpalius."
Grįžęs kaip diplomuotas specialistas, P. Gipiškis, valsčiaus ūkininkų prašomas ir gavęs Švietimo ministerijos sutikimą, įsteigė Užpaliuose mokyklą su platesnės apimties programa. Taip nuo 1921 m. rugsėjo 1 d. pradėjo veikti Užpalių vidurinė mokykla. Be vedėjo P. Gipiškio, mokykloje dirbo šeši mokytojai. Pats vedėjas dėstė lietuvių kalbą ir gamtos mokslą, kun. Anupras Bardauskas - tikybą, Petras Rapševičius - matematiką ir fiziką, Ona Tarvydaitė - istoriją ir geografiją, Ona Zabielaitė - vokiečių kalbą, Feliksas Balčiūnas - dainavimą.
Pirmaisiais mokslo metais mokytojų atlyginimu ir visais ūkiniais reikalais rūpi¬nosi pats mokyklos vedėjas. Tik nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. Užpalių mokyklą Švietimo ministerija perėmė savo žinion, ir nuo to laiko ji mokėjo mokytojams atlyginimus bei sprendė visus ūkio ir švietimo reikalus. 1924 m. išleidęs I Užpalių vidurinės mokyklos mokinių laidą, P. Gipiškis išvažiavo į Kauną studijuoti fizikos, chemijos, geografijos ir biologijos mokslų Vytauto Didžiojo universitete.
Būdamas universiteto laisvas klausytojas, P. Gipiškis lygiagrečiai lankė dr. Justino Tumėno brandos kursus, įgijo vidurinio mokslo pažymėjimą. 1929 m. gavęs aukštojo mokslo diplomą skiriamas mokytoju į Telšių gimnaziją.
P. Gipiškio vadovaujami Užpalių mokiniai 1915-1924 m. surinko ir užrašė apie 1500 tautosakos tekstų. Juos išsaugojo ir 1934 m. perdavė Tautosakos komisijai. Šie tekstai dabar saugomi Lietuvių tautosakos rankraštyne kaip vertingas Utenos krašto tautosakos paveldas.
Pedagoginės ir visuomeninės veiklos aukštumose 
Telšiai - nemažas apskrities miestas. Čia buvo Žemaičių vyskupija, kurioje lankė­si daugybė aukšto rango dvasininkų, pro­fesorių, prelatų, kanauninkų. Čia veikė didžiausia ir seniausia Lietuvoje kunigų se­minarija, kurioje mokėsi apie pusantro šim­to klierikų. 1930 m. Telšiuose ėjo net trys laikraščiai: katalikų leidžiamas savaitraštis „Žemaičių prietėlis", tautininkų - „Telšių naujienos" ir socialistų „Žemaitis".
„Maniau, kad Telšiai tai šventas mies­tas, - rašo P. Gipiškis, - o jo gyventojai religingi, pamaldūs, dori aukštos mora­lės žmonės. Bet vėliau, kai geriau paži­nau Telšių miesto valdininkus, tarnauto­jus, mokytojų gyvenimą, pamačiau, kad ir čia, kaip ir visur, daug palaidavimo, biuro­kratizmo ir net ateizmo apraiškų." 
1931 m. vasario 1 d. gabus ir energingas pedagogas P. Gipiškis skiriamas Rasei­nių gimnazijos direktoriumi. Šiame mies­te mokėsi didysis Lietuvos dainius Jonas Mačiulis-Maironis, miesto burmistru dir­bo aukštaitis iš Zarasų Adolfas Juodka, o apskrities viršininku - energingas ir inici­atyvus pulkininkas Balys Giedraitis. „Po vienos mano kalbos, - rašo P. Gipiškis, -kilo stimulas, paskatinęs miesto valdžią pastatyti Raseiniuose paminklą. Apskrities viršininkas Giedraitis susitarė su Jurbar­ko gimnazijos paišybos mokytoju, skulp­toriumi Vincu Grybu, pastatyti „Žemai­tį" - vyžotą vyrą, atsirėmusį ant meškos ir grūmojantį iš Vakarų kylančiam prie­šui. Aukos paminklo statybai buvo renka­mos iš žmonių, rengiant koncertus, spek­taklius, šokių vakarus ir darant rinkliavas. Paminklo pastatymas kainavo 17.000 litų.
1933 m. gruodžio 28 d. Raseinių aps­krities gydytojas, tautininkų komiteto pir­mininkas Meškis buvo perkeltas į Šiaulių miestą. Į vakuojančią tautininkų sąjungos komiteto pirmininko vietą Tūbelis paskyrė mane. Raseinių apskritis turėjo 12 valsčių ir kiekviename valsčiuje buvo tautininkų sky­rius. Reikėjo kasmet aplankyti jų susirinki­mus ir ką nors juose pakalbėti. Bet ką? Tuo laiku rašytos ideologijos tautininkai neturė­jo. Teko skaityti, gilintis, studijuoti ideolo­ginius straipsnius „Vairo" žurnale. Po kiek laiko pasirodė prof. Tamošaičio brošiūrė­lė. Viską išstudijavęs pradėjau dirbti. Lan­kant tautininkų susirinkimus, teko pasaky­ti daug kalbų įvairiomis temomis, bet toksai važinėjimas į tolimus miestelius, ruošima­sis paskaitoms ir kalbėjimas liaudžiai įgri­susiomis temomis man taip įgriso, kad norėjau bėgti iš Raseinių. Man Kaune be­būnant teko užeiti Švietimo mmisterijon. Čia įvyko nelaukta ir netikėta, bet man ma­loni staigmena. Neprašant ir nedarant jokių užuominų, Švietimo ministro pavaduotojas Masiliūnas pasiūlė man važiuoti į Zarasų gimnaziją toms pačioms direktoriaus parei­goms. Aš tuo pasiūlymu buvau labai paten­kintas, nes jau seniai galvojau, koks būčiau laimingas, jeigu galėčiau gyventi „Lietuvos Šveicarijoje."
Bet Lietuvos vyriausybė aukštai įver­tino, pedagogo žodžiais tariant, „įgrisusį darbą" Raseiniuose. 1934 m. vasario 16 d. Respublikos prezidento aktu P. Gipiškis apdovanojamas LDK Gedimino III laips­nio ordinu. Įdomus laikmečio sutapimas: po 62 metų LDK Gedimino V laipsnio or­dinas buvo įteiktas ir jo sūnui V. Gipiškiui už mokslinę veiklą tyrinėjant Nemuno už­liejamas pievas.
1934 m. rugpjūtį P. Gi­piškis su žmona ir dviem sūneliais atvažiavo į Zara­sus. Naująjį gimnazijos di­rektorių miesto valdžia suti­ko šiltai, skyrė erdvų, naujai suremontuotą butą, suruošė sutikimo vakarienę, kurioje dalyvavo visa Zarasų aukš­tuomenė: klebonas Juozas Mazūra, miesto burmistras Pranas Andrijauskas, buvęs gimnazijos direktorius, teo­logijos mokslų daktaras Jo­nas Jo­nas Steponavičius beveik su visais gimnazijos moky­tojais. Apie naujojo direktoriaus paskyrimą „Zarasų krašto" laikraštis, redaguojamas mokytojo Antano Matiuko, paskelbė kele­tą žinučių.
P. Gipiškiui perėmus vadovavimą, Za­rasų gimnazijoje mokėsi apie 180 moks­leivių, dirbo 19 mokytojų ir 5 ūkiniai dar­buotojai, veikė gausi skautų brolija su padaliniais Zarasų pradžios mokyklose, Dusetų ir Salako mokyklose - apie 150 na­rių. Lietuvos skautų sąjungos vadovybės nutarimu Zarasuose įsteigiamas apskrities skautų tuntas. Jo vadovu skiriamas naujai atvykęs gimnazijos direktorius P. Gipiškis. Vėlesnių pertvarkymų metu skautai pri­jungiami prie jaunalietuvių organizacijos. Stiprinant gimnazijoje auklėjamąjį darbą, 1935 m. lapkričio 16 d. įsteigiami litera­tūros, muzikos ir sporto būreliai, vėliau dar prisidėjo gamtininkų, kraštotyrininkų ir meno būreliai. Buvo rekomenduojama, kad kiekvienas mokinys priklausytų bent vienam būreliui. 1937 m. gimnazijoje susibūrė instrumentinis ansamblis, vadovaujamas mokytojo M. Belžako, 1938 m. - baleto grupė, vadovaujama M. Grinkevičiūtės. Buvo rengiamos išvykos po gimtąjį kraštą, ekskursijos į kaimyninį Daugpilį, Klaipėdą, Červonką - padėti vainikų ant Lietuvos savanorių kapų, nuo 1939 m. vykdavo į atgautą Vilnių.
P. Gipiškis, nuo 1921 m. lapkričio 29 d. priklausydamas Lietuvos šaulių sąjungai, iš karto įsijungė į aktyvią Zarasų šaulių skyriaus veiklą. 1936 m. birželio 20 d. išrenkamas miesto XXI šaulių rinktinės tarybos nariu ir šaulių Garbės teismo nariu. 1936 m. rugsėjo mėn. pradėjus statyti Zarasų šaulių namus, buvo statybos komisijos narys. Už aktyvią veiklą šaulių organizacijoje P. Gipiškis 1939 m. apdovanojamas garbingu „Šaulių žvaigždės" ženklu.
1935 m. Lietuvos dr. Jono Basanavičiaus vardo mokytojų sąjunga įsteigė Zarasuose skyrių ir P. Gipiškį paskyrė pirmininku. Jis važinėjo į provincijos miestelių mokytojų susirinkimus, skaitė paskaitas pedagogikos bei moksleivių patriotizmo ugdymo tema. Švietimo ministerija pavedė P. Gipiškiui organizuoti Zarasuose vilos-vasarnamio mokytojams statybą. „Aš pasirinkau labai gražią vietą pušynėlyje, prie pat Baltos ežero, sudariau sutartį su vienu rangovu. Švietimo ministerijos generalinis sekretorius ir Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkas Masiliūnas parūpino statybinės miško medžiagos, darbus prisiėmė atlikti Zarasų apskrities valdyba. Kai vasarnamis buvo pastatytas, kambariai sutvarkyti ir įrengta valgykla, buvo organizuoti kursai Lietuvos mokytojams. Privažiavo daug mokytojų poilsiauti ir kursų lankyti iš visos Lietuvos. Kursų dėstytojais buvo pakviesti Lietuvos valstybės teatro artistas Jurgis Petrauskas, buvęs „Vilkolakio" artistas, rašytojas ir meno dalykų dėstytojas Vytautas Bičiūnas, Šiaulių gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas Jonas Švedas (vėliau garsus kompozitorius, dirigentas ir pedagogas - aut. past.), Telšių gimnazijos dainavimo mokytojas, skudučių muzikos meistras Domas Andrulis (vėliau kompozitorius ir chorvedys - aut. past.), Klaipėdos pedagoginio instituto biologijos specialistas Jonas Alekna. Man, kaip kursų vadovui ir gamtininkui, teko mokytojus supažindinti su botanikos mokslu ir mokyti apibūdinti augalus. Kad kursai mokytojų nevargintų, dėstytojai mažiau dėmesio kreipė į teoriją, bet daugiau į praktiką.Tokiais kursais poilsiaujantys mokytojai buvo patenkinti", - rašo atsiminimuose P. Gipiškis.
Nuo 1932 m. rugpjūčio 15 d. Zarasuose buvo leidžiamas Tautininkų partijos savaitraštis „Zarasų kraštas". Nuo 1936 m. sausio 1 d. jo redagavimą perėmė P. Gipiškis ir šią atsakingą naštą nešė iki 1937 m. sausio 1 d. Vieneri metai - trumpas laikotarpis, bet naujasis redaktorius atliko labai daug: laikraštis tapo gyvesnis, įdomesnis, taisyklingesnė kalba. Visų kartų istorikai buvo ir bus jam dėkingi už išleistą kraštotyrinę knygą „Zarasų kraštas" (1937 m.), kuri ligi šiolei yra pagrindinis žinių šaltinis rašantiems apie Zarasus.
Atsiminimuose autorius rašo: „Apskrities viršininkas Jonas Šlepetys pradėjo mane prašyti, kad aš sutikčiau būti to laikraščio redaktoriumi, nes išėjęs toks įstatymas, kad laikraščio redaktoriai turi būti su aukštuoju mokslu. Jo prašomas sutikau ir pradėjau dirbti. Žmonių, sugebančių rašyti straipsnius, korespondencijas, nebuvo. Jei kas nors parašydavo kokį straipsnelį, tai reikėdavo jį ištaisyti, pertvarkyti ir iš naujo perrašyti. Darbo buvo labai daug. Tik vienas tarnautojas, policijos vado raštvedys Jurgis Šileikis (1901-1937 m.), sugebėjo šį darbą dirbti. Jei ne jis, būtų buvę dar sunkiau šią naštą vilkti. Būdamas redaktoriumi, per valsčiaus valdybas, mokytojų ir mokinių susirinkimus surinkau Zarasų krašto istoriją, geografiją ir ją atspausdinau redaguojamo laikraščio skiltyse. Šią medžiagą Lietuvos turizmo sąjungos Zarasų skyrius išleido atskiru leidiniu. Be to, Zarasuose buvo išspausdintas mano verstas iš rusų kalbos prof. A. Kruberio veikalas „Antropogeografija". Dėl blogėjančių mano santykių su Zarasų apskrities tautininkų komiteto pirmininku Jonu Samu, dėl darbuotojų, gebančių rašyti straipsnius, trūkumo ir dėl didelio nuovargio nuo redaktoriaus pareigų atsisakiau."
Kova už išlikimą
„1940 m. birželio 16 d. pro Zarasus praėjo raudonoji armija ir nužygiavo į Daugpilį, - rašo toliau P. Gipiškis, - viskas pradėjo keistis iš pagrindų. Tautininkų sąjungos vėliavininkas Antanas Kuzma tapo apskrities saugumo viršininku. Jo įsakymu buvo areštuotas mokyklų inspektorius, tautininkams vadovavęs Jonas Šamas, mokytojai Jonas Triponis, Petras Kuzmickas, buvęs burmistras Pranas Andrijauskas. Jie visi buvo išvežti į Utenos kalėjimą. Zarasų miesto burmistras Jonas Valiukonis buvo atleistas iš pareigų, jo vieton paskirtas Peleckis. Aš buvau atleistas iš gimnazijos direktoriaus pareigų nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. Į mano vietą paskirtas Stasys Paliulis. Man prašant, Švietimo ministerija mane paskyrė mokytoju į Utenos gimnaziją."
Pasiskubinęs išvykti iš Zarasų, P. Gipiškis išvengė išvardintų pedagogų likimo. Gyvenimas buvo įtemptas. Keletą kartų 1941 m. saugumiečių buvo kviestas į apklausas, priverstas už savo ūkį Antandrajos kaime atiduoti valstybei dideles pyliavas. Išgyveno skaudžią brolio Kazimiero Gipiškio (1898-1943 m.), paprasto Žaibiškių kaimo ūkininko, netektį: jis 1941 m. birželio 14 d. buvo išvežtas į Altajaus kraštą ir ten mirė badu.
Pedagoginis darbas, kurį P. Gipiškis dirbo Utenos gimnazijoje nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. iki 1944 m. rugpjūčio mėn., buvo varginantis: dėstė chemiją, biologiją, gamtos mokslus ir TSRS geografiją, kurį laiką (1942 -1944 m.) buvo Utenos gimnazijos direktorius.
„Rusams grįžus, mano gyvenimas pasidarė labai nepavydėtinas. Paties prašymu buvau atleistas iš direktoriaus pareigų ir perkeltas į Užpalių progimnaziją (septynmetę) mokytoju. Fronto metu mokykla sudegė, nebuvo suolų. Organizavau mokinių tėvus gaminti suolus vaikams. Mokiniai iš pelenų rinko mokyklinių suolų geležinius lankstus, vietos staliai kaip kas išmanė gamino suolus. Dauguma buvo dviviečiai, bet buvo ir triviečių, ir net keturviečių.
1945 m. Užpalių mokiniai buvo sukviesti į mokyklos salę. Susirinkimui vadovauti buvo pavesta man. Suteikiau žodį Užpalių milicijos viršininkui Bajoriūnui ir pavadinau jį ponu. Jis labai įsižeidė, pasakė: „Ponų nebėra, dabar visi esame draugai."
Pokario metais kvalifikuotų mokytojų trūko, ypač lietuvių kalbos, todėl aš ėmiausi šio darbo. Mokytojavau tik apie du- tris mėnesius. Lietuvos mokytojų suvažiavimo metu švietimo ministras Juozas Žiugžda iš tribūnos pasakė: „Tokiam tipui kaip Gipiškis negali būti vietos ne tik mokykloje, bet ir Lietuvoje." Greitai iš Utenos atėjo žinia, kad saugumas ieško Gipiškio ir nori jį areštuoti. Vietos mokykloje man nebebuvo. Kur dėtis? Laukti suėmimo - beprasmiška. Ką daryti? Žmona ragino slėptis ir bėgti iš namų. Jos raginamas išėjau pas žmonos seserį Teofilę Vaškelienę. Pas juos išbuvau pora savaičių. Po to persikėliau pas žmonos brolį Joną Galvydį, gyvenantį Degėsių kaime. Basčiausi iš vienos vietos į kitą, vaikštinėjau iš vienos giminės pas kitą, trečią, ketvirtą, gyvenau nuolatinėje baimėje ir netikrume. Aš kaip raupsuotasis, švietimo ministro pasmerktasis, nedrįsau ieškoti tarnybos ir bijojau viešai rodytis. Mano šeima Užpaliuose, kol giminės buvo neišvežti į Rusiją, šiaip taip laikėsi, vegetavo. Bet netekus giminių, ekonominė jos padėtis labai pablogėjo. Ką jinai būtų dariusi, jeigu vargų vargti nebūna padėję tokie kilniaširdžiai, pasiaukojantys žmonės kaip kun. Survila, kun. Kairys, vaistininkas Seibutis, gydytojo Vaičiulio žmona ir kiti."
Nuo 1946 m. sausio mėn. iki 1952 m. balandžio mėn. P. Gipiškis gyveno Svėdasuose, klebono Antano Survilos slepiamas ir globojamas. „Nors man klebonas buvo visai svetimas, net ne giminė, bet jis mane priėmė kaip Evangelijos tėvas sūnų paklydėlį ir laikė net šešerius metus. Aš jame radau visas krikščioniškąsias dorybes: ramumą, nuolankumą, uolumą, kantrumą, gailestingumą, meilę artimui, atsidavimą Dievui. Mane jis priregistravo, įrašė į namų knygas. Pradžioje nieko kito nedirbau, kaip tik perrašinėjau kelerių metų bažnytines gimimų, vedybų ir mirimų knygas. Baigęs šį darbą, verčiau iš vokiečių ir lenkų kalbų į lietuvių kalbą pamokslus kunigams ir įvairias religinio turinio knygas. Iš viso per tą laiką išverčiau per 20 knygų. Tai buvo ne gyvenimas, o kasdieninis laukimas, kada atvažiuos stribai ir išveš į Sibirą."
Visur siautė vien nežabotas teroras. P. Gipiškis rašo, kad per didžiuosius 1948 m. gegužės 22 d. trėmimus iš Užpalių valsčiaus išvežė apie 80 šeimų, tarp jų jo brolį, Galinių kaimo pavyzdingą ūkininką Joną Gipiškį, 1939 m. vasario 16 d. aktu apdovanotą LDK Gedimino V laipsnio ordinu, žmonos seserį Teofilę Vaškelienę su šeima iš Užpalių, žmonos brolio Jono Galvydžio iš Degėsių kaimo žmoną su sūnumi. Netektys, praradimų skausmas, bejėgiškumas.
Tik 1952 m. balandžio mėn. buvęs pedagogas P. Gipiškis gauna valdišką darbą. Dirba techniku Elmininkų bandymų stotyje, vėliau apsigyvena Žemaitijoje, Samališkės kaime. Nuo 1956 m. liepos 1 d. skiriamas vyr. moksliniu bendradarbiu ir dirba iki 1959 m. lapkričio 1 d. „Mano kambariukas, kuriame gyvenau, buvo tik 8 kv. metrų, - rašo P. Gipiškis. - Jame tilpo tik viena lova, spinta, staliukas ir geležinė plytelė. Aš su žmona gulėjome lovoje, sūnus Vytautas - pastalėje, o sūnus Kastytis - pastogėje. Kai Samališkių bandymų stotis buvo perkelta į Vėžaičius, mano abu sūnūs ten išvažiavo dirbti. Aš su žmona, likę vieni bute, jautėmės ponais."
Vėliau P. Gipiškis su žmona gyveno Vėžaičiuose, Šilutės rajone, turėjo nedidelį ūkelį, laikė karvutę ir paršiuką, mėgo ūkininko darbus, vertė religinio turinio knygas. 1975 m. sausio 27 d. mirė jo gyvenimo draugė Angelė Galvydytė-Gipiškienė, o 1980 m. vasario 2 d. ir jis prie sūnų užmerkė akis. Palaidoti Vėžaičių kaimo kapinėse. Sūnus Kastytis Antanas, baigęs Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikumą, ilgą laiką dirbęs mechaniku Vėžaičių bandymų stotyje, mirė 2013 m. balandžio 26 d. Vėžaičiuose gyvena vyriausias P. Gipiškio sūnus Vytautas (gimęs 1930 m.), Nemuno užliejamųjų pievų tyrinėtojas, ekonomikos mokslų daktaras, Lietuvos Vyriausybės 1996 m. dekretu apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu. Su juo susirašinėjame, brandiname mintį sujungti į vieną knygą Prano Gipiškio atsiminimus, Vytauto Gipiškio surinktą Gipiškių bei Galvydžių giminių istoriją ir pateikti  skaitytojams.