„Kiekviena tauta savo laisvės ir garbės apgynimui privalo paskirti reikalingą savo sūnų skaičių.
Tauta, kuri nesugebės savo laisvės ir garbės apgynimui to padaryti, nesugebės pasiųsti jų kentėti – tokia tauta negali ir neturi teisės būti laisva, tokia tauta gali būti tik trąša kitoms tautoms.“
Generolas J. Galvydis-Bykauskas.
Karys. – 1923, Nr. 8, p. 95.
Jonas Galvydis-Bykauskas (1864 m. gruodžio 15 d. Degėsiuose, Užpalių valsčius – 1943 m. liepos 16 d. Kaune, palaidotas Raudondvaryje) – Lietuvos karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, generolas, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. 1884 m. baigė vidurinę miškininkų mokyklą Lisiny, paskirtas girininko padėjėju Naugarde. 1885 m. įstojo savanoriu į Rusijos imperijos kariuomenės 86 pėstininkų pulką, pasiųstas į Peterburgo junkerių mokyklą, kurią baigė 1886 m. Už pažangumą moksle apdovanotas Dimitrijaus A. Miliutino premija. Tarnavo 87 pėstininkų ir 18 Sibiro šaulių pulkuose. Dalyvavo Japonijos-Rusijos kare. 1909 m. baigė Orenburgo karininkų mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, nuo 1915 m. lapkričio pulko vadas, pulkininkas. 1916 m. rusų ir vokiečių kautynėse Lenkijoje prie Lodzės buvo sužeistas, pateko vokiečiams į nelaisvę.
1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. Nuo 1918 m. lapkričio mėn. Lietuvos kariuomenės savanoris. Nuo 1918 m. lapkričio 23 d. Pirmojo pėstininkų pulko vadas, bolševikams veržiantis į Lietuvą, 1918 m. gruodžio 30 d. paskirtas Vilniaus srities gynimo viršininku. Parengė Lietuvos kariuomenės formavimo projektą.
Nuo 1919 m. sausio 1 d. Karo mokyklos viršininkas. Jam vadovaujant 1919 m. liepos 6 d. išleista pirmoji 96 karininkų, gruodžio 16 d. – antroji 224 karininkų laida. 1919 m. rugpjūčio 29 d. paskirtas Kauno įgulos viršininku. Nuo 1919 m. spalio mėn. generolas leitenantas, vienas pirmųjų Lietuvos Respublikos kariuomenės generolų. Nuo 1920 m. sausio mėn. 3-osios brigados vadas. 1920 m. balandžio 9d. – liepos 7 d. laikinai ėjo Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, nuo 1920 m. spalio 23 d. iki 1921 m. vasario 1 d. laikinai ėjo 3-osios pėstininkų divizijos vado pareigas. 1920 m. dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio rinktine.
1920 m. liepos 7 d. – 1922 m. gruodžio 18 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką.
1921–1926 m. Karo mokyklos viršininkas, nuo 1922 m. kovo 8 d. Karo mokyklos ir Kauno įgulos viršininkas, daug nuveikė rengdamas Lietuvos karininkus. 1926 m. rugpjūčio mėn. generolas. Nuo 1926 m. rugpjūčio 21 d. atsargos, dimisijos karininkas, Lietuvos krikščionių demokratų partijos, Katalikų veikimo centro ir Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjungos veikėjas. Karybos teorijos klausimais rašė žurnale „Mūsų žinynas“, 1939 m. publikavo knygą „Komunizmas Ispanijoje“.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 21 d. NKVD suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. per Birželio sukilimą iš kalėjimo išvaduotas. J. Galvydis-Bykauskas karo pabaigos nesulaukė, mirė 1943 m. liepos 16 d. Kaune, palaidotas Raudondvaryje.
Generolas J. Galvydis-Bykauskas už savo nuopelnus Lietuvos kariuomenei apdovanotas:
Vyties Kryžiaus II rūšies I-ojo laipsnio ordinu (1926 m.),
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.),
Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m.),
Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų medaliu (1940 m.),
Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.).
Rusijos kariuomenėje apdovanotas Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio, Šv. Anos 3-ojo ir 2-ojo laipsnio, Šv. Stanislavo 3-ojo ir 2-ojo laipsnio ordinais, taip pat Bulgarijos ir Persijos ordinais.
 |
|
Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su krašto apsaugos ministru Antanu Merkiu
ir generolu leitenantu Jonu Galvydžiu-Bykausku (sėdi pirmas iš dešinės). Stovi iš kairės: pulkininkas leitenantas Kazys Ladyga (Ladiga), majoras Vladas Skorupskis, kapitonas Jonas Variakojis, pulkininkas leitenantas Edvardas Adamkavičius. 1920 m. LCVA, A045-P165. |
Šaltiniai:
